Galio group - Miško maudynių gidė Aistė Virketė: „Esu įsitikinusi, kad turime savo genuose nuojautą ir intuiciją, kaip reikia išjausti mišką, kad jis mus gydytų, padėtų atsigauti“

Birželio 30 d. 2021 — Gyvenimui

Miško maudynių gidė Aistė Virketė: „Esu įsitikinusi, kad turime savo genuose nuojautą ir intuiciją, kaip reikia išjausti mišką, kad jis mus gydytų, padėtų atsigauti“

„Pabuvus natūralioje aplinkoje ilgesnį laiką mes imame atrasti savo gyjantį santykį su aplinka. Gerėja tarpusavio ryšiai su žmonėmis, esame labiau atsakingi už savo elgesį gamtos atžvilgiu – visa tai daug lemia mūsų dėkingumas, ateinantis pajutus gamtos teikiamas dovanas“ – teigia ekoterapeutė, miško maudynių gidė, filosofė, augalų prieglaudos „Gyvybės langelis“ įkūrėja Aistė Virketė. Aistė pasakoja, kas yra miško maudynių praktika, kuri padeda ne tik užmegzti stiprų ryšį su gamta, bet ir kokia šios praktikos nauda kiekvienam iš mūsų.

1. Kas yra ekoterapija ir kaip tapai ekoterapeute?

Ekoterapija – gamtos terapija. Tai procesas, kai žemės tvėriniai – žmogus ir gyvoji gamta – randa kuriantį, stiprinantį, gydomąjį ryšį. Tam reikalinga tarpusavio komunikacija, jausmas, einantis iš mūsų pačių intencijos ir pasiekiantis aplinką.
Nors tai skamba kaip ezoterika, atlikta įvairiausių mokslinių tyrimų, kaip galima tiesiog buvimu gamtoje stiprinti žmogaus kūną iš vidaus ir išorės. Miško maudynėmis – ekoterapijos atšaka – didėja susidomėjimas visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Tačiau amerikiečiai, japonai bei kai kurios kitos šalys jau seniai buvimo miške praktiką įvardija kaip miško maudynes, kuomet visomis penkiomis žmogaus juslėmis bandoma panirti į miško atmosferą. Ekoterapijos mokslus baigiau Kalifornijoje įsikūrusiame „Earthbody“ institute. Iš pradžių nemažai dėmesio skyriau mokymuisi, kaip dirbti gide miško maudynių procese, vėliau nėriau gilyn, į ekoterapiją.

2. Šiuo metu Lietuvoje sparčiai populiarėja „shinrin-yoku“ arba miško maudynių praktika. Ar tam galėjo turėti įtakos pasaulinė pandemija?

Pandemija pastiprino pasaulinį susidomėjimą miško maudynių praktika. Ir ne tik praktika. Teorija taip pat. Japonijoje „susidomėjimo katilėlis“ buvo užkurtas dar XX a. pabaigoje. Lietuvoje ši tendencija vėluoja. Tačiau turime didelio ploto žaliąsias terapines erdves – miškus. Pagal tai, kaip šiandien mus vejasi žinios apie miško maudynių naudą, o ypač pandemijos metu, galima sakyti, jog greitai bus sunku įsivaizduoti, kad kas antra šeima anksčiau nepraktikavo miško maudynių. Ta mada ateina ir tai yra „teisinga“ mada. Tikiuosi, jog ja nepersisotinsime ir nepamesime.
Taip pat žavu, kad greta šios mados, ateina ir kitos žaliosios tendencijos – namuose įsirenginėti oranžerijas, puošti namus daugybe augalų, gyventi ekologiškai ir tvariai, įsikurti namus šalia gamtos – parko, miškelio ir turėti savo prieglobstį poilsiui iškart po darbo. Kad po maudynių miške nereikėtų grįžti tuo pačiu triukšmingu ir automobilių spūstimis užkimštu keliu namo. Juk miškas mažina streso hormono (kortizolio) išsiskyrimą, o buvimas kelyje jį vėl didina.

3. Papasakok, koks buvo tavo kelias link miško maudynių terapijos? Kada ir kaip ją atradai?

Miško naudą suvokiau nuo mažumės – augau Dzūkijoje, kur kone visas vaikystės vasaros dienas uždarbiaudavau rinkdama uogas ir grybus. Tačiau naudą suvokiau ir ne per materiją. Pastebėdavau, kaip miške atsigaudavau, gerėdavo metabolizmas, pakildavo nuotaika, kildavo kūrybos impulsų, todėl visada veždavausi ir gausiai pavalgyti, ir knygelę mintims ar piešiniams įamžinti.
Visa tai teko prisiminti studijų metais, kai savo ginamuosius darbus rašiau analizuodama kūrybingumo ir gamtos santykį poetų bei dailininkų darbuose. Man svarbu buvo išsiaiškinti, kaip vaikščiojimas gamtoje keičia žmogaus mąstymą, kodėl jis tampa kūrybingesnis. Apie tai diskutuodama su viena kultūros atstove Vokietijoje – kurį laiką ten gyvenau – sužinojau, kad yra toks dalykas, kaip shinrin-yoku. Tuo pat metu atradau ir miško maudynių takus, žaliąsias zonas Vokietijoje, kur taip pat sėmiausi konkrečios patirties, lavinau savo pojūčius, analizavau, kuo tai skiriasi nuo mano vaikystėje patirtų buvimų miške. Tai nutiko prieš 9 metus ir išaugo į mano, kaip globėjos tarp žmogaus ir gamtos, siluetą.

4. Kuo kiekvienam iš mūsų naudingas šios terapijos praktikavimas – kas vyksta mūsų kūne, kai būname miške? 

Kiekvienas iš mūsų esame individualus, todėl įvairių terapijų poveikis gali būti skirtingas, įtakos turi ir lūkesčiai. Miško terapijos tėvu vadinamas japonas dr. Qing Li išskiria tokius galimus pasiekti rezultatus mūsų kūnui ir sielai: sumažėja stresas, kraujospūdis, cukraus kiekis kraujyje, gerinamas širdies darbas, silpnėja depresijos simptomai, atsiranda daugiau energijos. Svarbu ir tai, jog padaugėja NK (ląstelių žudikių) tiek kiekis, tiek ir aktyvumas kraujyje. Taip pat miške stiprinimas imunitetas, po maudynių miške gerėja atmintis ir dėmesio sutelktumas.
Turbūt, tie, kas domisi, jau yra girdėję, jog vaizdas pro langą į peizažą lengvina sveikimą po operacijų, miškingose vietovėse žmonės rečiau serga depresija bei tose vietose yra mažesnis mirtingumo rodiklis. Taip pat pastebėta, kad kvartaluose, kur daugiau medžių, geriau ir sveikesni auga vaikai.

5. Turbūt daugelis galvoja, kad miško maudynėms reikia specialaus pasiruošimo – nusiteikimo, atokaus ir atitinkamos rūšies miško, bent kelių laisvų valandų savo dienotvarkėje, gido. Bet juk viskas daug paprasčiau, tiesa?

Na, aš mėgstu sakyti, kad mes, lietuviai, esame „miškinukai“ nuo seno – didelė dalis mūsų kultūros, papročių susieta su miško, medžių vertinimu ir pagarba. Esu įsitikinusi, kad turime savo genuose nuojautą ir intuiciją, kaip reikia išjausti mišką, kad jis mus gydytų, padėtų atsigauti. Žinoma, miško terapija turi tam tikrą praktiką, kuri yra sisteminga. Tačiau daug vertingiau remtis sava intuicija, nei bandyti tai atkartoti inertiškai. Tam tinka ne vien miškas – galima maudytis ir parke, žaliame miško skvere arba susikurti miško atmosferą darbo aplinkoje, namuose.
Tie, kurie nori išmokti atlikti maudynes, pažinti save, kuriems sunkiau sekasi įsijausti į miško atmosferą, visada gali kreiptis į miško maudynių gidą.

6. Kaip kokybiškai praktikuoti miško maudynes? Ko reiktų vengti susiruošus praktikai? Ar metų ar paros laikas yra svarbus?

Kokybė priklauso nuo atsipalaidavimo lygio miške – tai, turbūt, svarbiausia. Pasitenkinimui buvimu miške svarbus nusiteikimas. Ir nors tikimasi, kad kokybė priklauso nuo lūkesčių, būtent jų vengti ir patarčiau. Miško maudynės yra ne vien ėmimas, bet ir davimas gamtai. Turėtų būti bendradarbiavimas, kuris naudingas abiem pusėms. Taigi procesas turi vykti natūraliai, nieko nereikalaujant, nesitikint.
Miško maudynių esmė – išgirsti miško pakvietimus. Jie gali būti išgirsti atliekant specialius pratimus arba atliekant savo maudynes pagal intuiciją. Tad, reikėtų vengti maudynių metu triukšmo, pašalinių, pokalbių. Šis metas skirtas sau pačiam, taigi ir laiką, kuomet norisi pasinerti į pojūčius miške – geriausia pasirinkti pačiam. Dienos metas nėra svarbus, nei metų laikas. Svarbiausia kiekvienam jaustis komfortiškai. Aš rekomenduočiau lankytis miške dažniau šiltą vasaros dieną arba po lietaus, tuomet geriausiai jaučiamas miško kvapas, kuriame yra mūsų imunitetą stiprinančių lakiųjų dalelių – fitoncidų.

7. Miške „maudomės“ 5 pojūčių pagalba. Kaip įgalinti šiuos pojūčius? Kuris iš jų turi stipriausią poveikį mūsų produktyvumui?

Teigiama, kad svarbiausias miško maudynių pojūtis – kvapas. Mūsų uoslė yra mus stipriausiai veikianti, kadangi turi tiesioginį poveikį: veikia ir mūsų nusiteikimą, ir elgesį. Taip pat medžių lajoje yra fitoncidų – lakiųjų dalelių, kurios teigiamai veikia mūsų organizmą, aktyvina imunines ląsteles. Tad norėdami aktyvinti savo produktyvumą, galime tam rinktis spygliuočių mišką, nes yra įrodymų, jog būtent tokie miškai geriausiai mus veikia energijos padidėjimo aspektu. Tokia natūrali aromaterapija pasiekiama tiesiog būnant miške, o norint stipriau įgalinti šį pojūtį, galima atlikti tam tikrus kvėpavimo pratimus įtraukiant vaizduotės elementų, pastiprinančių sveikatinimosi jausmą. Ne veltui mūsų šalies kurortai įsirengę pušynuose.

8. Kaip įtraukti miško maudynes į darbo aplinką? O kaip į namų?

Tiek į namų, tiek į darbo aplinką galima įtraukti kuo daugiau augalų, sukurti gal net specialų žaliąjį poilsio kampelį. Jame turėtų būti ir galimybė uostyti miško kvapų eterinių aliejų, ir pasiklausyti miško garsų – paukščių giesmių, čiulbesio, upelio ar krioklio tekėjimo, medžių ošimo.
Biure tiktų toks kampelis poilsio pertraukoms, o namuose – kai norima atsipalaiduoti, nurimti. Verta prisiminti, kad net mažas akmenėlis ar miške rasta šakelė primena mišką, kuria asociacijas su gamta, tad ant savo darbo stalo ar namų jaukioje vietoje pasidėkite gamtos objektų.

9. Ar galima praktikuoti miško maudynes nebūnant miške? Minėjai, kad galimos miško maudynių simuliacijos.

Miško maudynių simuliacijos praktiką galima atkurti pagal šiuos penkis miško maudynių pojūčius: klausa, uoslė, rega, skonis ir lytėjimas. Kiekvienai iš šių juslių galima sukurti savo mėgstamiausių ritualų, kurį vieną po kito galima atlikti laisvą minutę ar konkrečiu dienos metu, kuris jums svarbus asmeniškai. Pvz., galima nusiauti batus ir pavaikščioti basomis specialiu akmenėlių kilimėliu ar tiesiog tokį turėti po darbo stalu. Taip pat galima visada turėti po ranka savo mėgstamiausių eterinių ar aromaterapinių aliejų, jais sukurti pojūtį, tarsi, einat mišku užuodžiama paletė kvapų. Galima pakvėpinti medienos gabalėlius ir uostyti pakaitomis, įsivaizduojant bridimą per pievą ar ėjimą mišku. Manau, čia reikalingas kūrybingumas arba specialistų patarimas, kaip susidėlioti savo asmeninį miško pojūčių simuliacijos planelį.

10. Miško maudynių idėja kilo iš Japonijos. Tačiau lietuviai nuo seno taip pat turi stiprų ryšį su gamta. Kokius lietuviškus atributus galima būtų įtraukti į miško terapiją, kad ji būtų savos, ne svetimos, kultūros dalimi? Pasakojai apie „jaukumukus“ – ar tai ir būtų šie minimi atributai?

Na, sunku pasakyti, kiek mano minėtieji „jaukumukai“ yra lietuviški iki pat šaknų, bet turime nuo seno išlaikę žaidimo elementų bendraujant su gamta. Šiuo metu juos renku, kaupiu ir užrašinėju, nes labai domina, kiek mus tai ramina, teigiamai veikia mūsų ryšį su gamta. Tačiau kiekvienas iš mūsų supras, ką turiu galvoje, kai pateiksiu tokius pavyzdžius, kaip kad ramunėlės žiedlapių skabymas su „myli nemyli“ viltingomis eilėmis, taip pat vaikystėje esame kone kiekvienas boružėlės klausę „kada bus lietaus“, ar ryto rasa plovę veidą.
Pasirodo, kad nemažai tokių žaidimų elementų atėjo iš mūsų papročių, apdainavimų, būrimų ar senosios baltų religijos tradicijų. Todėl gilintis galima ir per gamtos atvaizdavimą mūsų tautosakoje, ir per išlikusias dainas ar simbolius. Šis tiriamasis darbas man be galo įdomus, tad tikiuosi atrasti ką nors nauja ir mus pačius nustebinančio. Jeigu danai turi „hygge“, tai lietuviai, kaip juokauju, turi savo „jaukumukus“ miške. Esu tikra, kad čia jaučiamės jaukiausiai. Tam yra ir mokslinio pagrindo – būdami gamtos dalimi, mes atsigauname grįždami į savo žaliąsias įsčias.